Telefonas skamba, ir tu jau įsitempęs
Prisimenu tą periodą, kai mano telefonas buvo tarsi nuolat cypiantis augintinis, kuriam reikia dėmesio. Kiekvienas pranešimas – „ping”, kiekviena žinutė – „ping”, kažkoks atsitiktinis naujienlaiškis – vėl „ping”. Ir kiekvieną kartą, kai tas garsas pasigirsdavo, mano kūnas reaguodavo lyg į pavojaus signalą. Sprandas įsitempdavo, mintys nutrūkdavo, koncentracija dingdavo.
Tai ne tik mano problema. Tyrimai rodo, kad vidutinis žmogus per dieną gauna apie 80 pranešimų. Aštuoniasdešimt kartų tavo smegenys priverčiamos sustoti ir persijungti. Tai išsekina – net jei to nejauti iš karto.
Kodėl pranešimai veikia kaip stresas
Čia yra vienas dalykas, kurį daugelis žmonių nesupranta: problema ne tik tas momentas, kai perskaitai žinutę. Problema yra laukimas. Kai telefonas nuolat gali suskambėti, tavo nervų sistema nuolat yra budrios būsenos. Ji niekada visiškai neatsipalaiduoja, nes žino – gali ateiti dar vienas signalas.
Psichologai tai vadina „nuolatinio dalinio dėmesio” būsena. Esi čia, bet ir ne čia. Kalbi su žmogumi, bet ausies kampas klauso telefono. Skaitai knygą, bet akies kraštu žiūri, ar neužsidegė ekranas. Tai labai vargina.
Kas iš tikrųjų padeda – be filosofijos
Aš pats išbandžiau kelis dalykus, ir štai kas realiai veikia:
Grupuoti pranešimai – daugelyje telefonų galima nustatyti, kad pranešimai ateitų ne iš karto, o surinktais paketais, pavyzdžiui, kartą per valandą. „Android” tai vadinama „scheduled summary”, „iPhone” turi panašią funkciją. Iš pradžių jaučiasi keistai, bet po savaitės supranti, kad nieko svarbaus nepraleidai.
Fokuso režimas – ne tas, kurį įjungi ir po penkių minučių išjungi, nes „gal kas parašė”. Tikras, suplanuotas. Nustatyk, kad nuo 9 iki 12 ryto telefonas tyli, išskyrus skambučius iš artimųjų. Darbas tampa visai kitoks.
Naktinis režimas iki pietų – skamba radikaliai, bet pabandyk bent savaitę: ryte pirmą valandą nenagrinėk pranešimų. Tiesiog gyveni savo ryte. Kava, mintys, gal langas. Tai keičia dienos toną.
Programėlių prioritetai – ne visos programėlės vertos vienodo dėmesio. Socialiniai tinklai tikrai gali palaukti. Nustatyk, kad tik tikrai svarbios programėlės gali tave trukdyti su garsu ar vibracija.
Ir dar vienas dalykas, kurį sunku pripažinti
Kartais mes patys nenorime išjungti pranešimų. Nes jie suteikia tokį keistą saugumo jausmą – kad esi reikalingas, kad kažkas tavęs ieško, kad nepraleidi gyvenimo. Bet čia ir yra tas paradoksas: kuo daugiau pranešimų, tuo labiau jaučiamės išsekę ir atskirti nuo tikro gyvenimo.
Išmanusis telefonas yra įrankis. Ir kaip bet kurį įrankį – jį galima naudoti protingai arba leisti jam valdyti tave. Pranešimų nustatymai yra viena paprasčiausių vietų, kur galima atgauti šiek tiek kontrolės. Ne tobulą gyvenimą, ne nirvaną – tiesiog šiek tiek daugiau ramybės per dieną. O tai, patikėk, jau nemažai.
